savimonė

savimonė statusas T sritis švietimas apibrėžtis Individo sąmonės forma, pasireiškianti savijauta, savižina, savo santykių su aplinka supratimu, pasitikėjimu savimi, savo sąžine (savęs vertinimu pagal dorovės normas), savo orumo jutimu. Savimonė pradeda vystytis, kai vaikai išskiria save iš aplinkos daiktų ir žmonių (2–3 m.), kai pradeda vartoti žodžius aš, aš pats, kai atsiranda savarankiškumo užuomazgos, noras viską daryti pačiam. Paauglystėje savimonė labiau išryškėja, kai susidomima savimi, kai norima suprasti savo santykių su aplinka reikšmę sau ir kitiems. Tada ryškesnis tampa savęs vertinimas, savarankiškumo siekimas, savivaizdis. Didelę reikšmę savimonei vystytis turi savo socialinių vaidmenų suvokimas. Be to, savimonė taip pat yra veiklos ir elgesio, veiksmų rinkimosi veiksnys. Savimonė – aukščiausia sąmonės išsivystymo pakopa, kartu sąmonės vystymosi sąlyga. Savimonės ir sąmonės sąveika brandina asmenybę, jos santykius su aplinka ir savimi. Socialinio vaidmens atlikimas daro poveikį individo sąmonei, o šioji – savimonei. Paauglio, kaip mokinio, savimonė daro poveikį jo visuomeninei sąmonei, o šioji giliau įprasmina jo, kaip mokinio, vaidmenį. Savimonės ir sąmonės sąveika pasireiškia tuo, kad reguliuoja veiklą ir elgesį, yra lemiamas asmenybės apsisprendimo, ką ir kaip veikti, veiksnys. Pvz., savimonė lemia darbinį, profesinį apsisprendimą. Savimonė ugdoma nuolat stebint save ir vertinant savo veiklą ir elgesį arba analizuojant ankstesnę patirtį (retrospekcija). Savianalizė, savikritika – svarbus savimonės ugdymo veiksnys. Todėl ypatingą reikšmę čia turi saviaukla. atitikmenys: angl. self-consciousness vok. Selbstbewußtsein rus. самосознание